D18 – du lavonėliai adrenalino rojuje

Visa nakti krete saltis, bet ryte atsibudom besijausdami geriau. Vienintele beda, vis dar negalim galvoti apie maista (antra para nevalgant sunku tiketis fizinio aktyvumo ;)), o ir siaip galvos lengvai apspange, o kojytes nelabai laiko 😀

Super aktyvus uzsiemimai, kuriais planavom cia uzsiimti kaip ir patys issibrauke is saraso, beliko apsispresti kaip praleisti sia diena:

  • Guleti lovoj viesbutyje ir ziureti tv (pats blogiausias imanomas variantas, atmetamas is karto)
  • Vazinetis su masina po apylinkes (atmetamas, nes visas miestelis kokios 3 gatves, o bendras ju ilgis kokie 5 km, uz miestelio nera nieko ir as turiu omeny TIKRAI nieko :))
  • Eiti i info centra ir bandyti issirinkti uziemima su paciu minimaliausiu fiziniu aktyvumu (nubalsuojam uz si)

Taigi, pusrycius praleidziam ir per mieganti miesteli nuvaziuojam (nueiti nelabai turim jegu, gerai mus ta zaraza isverte) iki pirmo info centro (Kosta Rikoje nera oficialiu tuzimo informacijos centru, visi jie tai skirtingos agenturos, kurios pardavineja kazkokius savo turus ir gali parduoti visus kitus imanomus, bet svarbiausia, kad visur kainos tos pacios, taigi, jokio skirtumo i ka kreiptis). Pirmas uzsiemimas kuris krenta i akis – pasivazinejimas po miska traukinuku. Sita uzsisakom is karto. Kita atrakcija – pasivaiksciojimas po dziungles kabanciais tiltais. Is viso 8 tiltai, o visa trasa apie 3 km. Nusprendziam, kad tiek jegu dar surasim.

Sioje vietoje gal reiktu trumpai paaiskinti kuo skiriasi miskai Kosta Rikoje vienas nuo kito. Stambiausios rusys yra 3: sausasis miskas (dry forest), panasus kaip pas mus, juros lygyje, lietaus miskas (rain forest), kuris dregnas ir karstas ir ruko arba debesu miskas (cloud forest), kuris yra is esmes tas pats lietaus miskas tik 1-1,5 km aukstyje. Cia medziu virsunese visada stovi debesys, juose vesiau, tamsiau ir is esmes skiriasi augmenija.

Taigi, Monteverde yra ruko miskas, toks kaip is King Kongo filmo, kai apacioj metai medzius, o ju virsunes dengia rukas arba tiksliau debesys.

Ruko miskas (cloud forest)

Pirmasis sios dienos uzsiemimas, pasivaiksciojimas kabanciais tiltais su gidu. Tiltai puikus budas apziureti miska is arciau. Dauguma ju kabo pakankamai aukstai (nuo 12 m iki 60 m virs zemes), todel galima viska puikiai pamatyti.

Kabantys tiltai

Medzius galima apziurineti is laaabai arti

Jegos po truputi senka…

Sitas ziauriai simetriskas reikalas – naturalus saltinis

Vienas is nerealesniu medziu siuose miskuose – tusciaviduriai medziai. Tropiniuose miskuose visi augalai kovoja vieni su kitais del saules. Ypac ruko miskuose, nes viskas zemiau medziu virsuniu skendi seselyje. Todel cia augalai auga tiesiog vieni ant kitu. Priskaiciuojama iki 65 skirtingu augalu rusiu ant vieno vienintelio medzio! Taigi, ant medzio pradeda augti kitas medis, jis leidzia saknis zemyn, jos vijasi aplink medi ant kurio jis auga, o kai galiausiai visiskai apsiveja ji, vidinis medis supuva ir numirsta, ir taip gaunasi tuscia erdve vidury. Sako, rojus visokiems gyvuneliams tokie medziai dar vadinami medziais smaugikais.

Tusciaviduris medis

Viename tokiame medyje irengtas uzlipimas i virsu iki kabancio tilto platformos. Isbandom ji ir mes.

Pasiruosus lipti

Pirmi zingsniai visada sunkiausi

Kuku

Draugas jau laukia virsuje…

Taip vaizdelis atrodo is virsaus ir is vidaus

Pasivaiksciojimo pabaigoje ateinam iki kolibriu maitinimo vietos. Kokiu 10 min bandom nufotografuoti bent viena, bet cia kaip nufotografuoti skrendancia muse 🙂 geriausia kas pavyko:

Kolibris

Trys kolibriai

Toliau programoje – pasivazinejimas po miska siauruku. Kaip jau ir tampa iprasta, mes vieninteliai keleiviai! Ner blogai 🙂

Siaurukas

Ivaziuojam i debesis

Trasa padengia tiek antrini (uzsodinta is naujo, dazniausiai pries 30 m.), tiek pirmini (niekada zmogaus neliesta) miska. Pirminis atrodo tikrai kaip is Juros Periodo Parko filmo. Ne veltui Kosta Rikoje filmuotas 😉 Visi medziai cia apzele samanomis, begale kitokiu augalu, kai kuriems medziams ant virsunes auga nauji medziai…

Pirminiai medziai

Vienisas medis

Kolibrio lizdelis su visu kolibriu namie

Toks jausmas kad is uz kampo islis dinozauras

Begiai

Uz nugaros turejo buti sekantis vaizdelis

Radau per google – turejo matytis Arenalo vulkanas

Cia traukinukas apsisuka

Pasivazinejus traukinuku, griztam i viesbuti. Mano bedos vakaruksciu apsinuodijimu nesibaigia 😦

Vakar bekylant tuo ilgu vingiuotu keliuku, visa kelia pykino. Kad butu lengviau, isijungiau masinoj kondicionieriu, nes oras uz lango buvo karstas ir tvankus, o tai visiskai nepadejo, jei ne priesingai. Taigi, pasirodo persaldziau gerkle 😦

Siandien artejant vakarui, vis labiau ir labiau pradejo kankinti kosulys, o grizus i viesbuti pradejo kresti saltis. Vaizdas nerealus – guliu lovoj apsirengus trimis sluoksniais rubu, po keturiom anklodem (cia kaip ir Amerikoje kazkodel viesbuciai megsta kambariuose pastatyti po dvi dvigules lovas vietoj vienos, todel anklodziu dvigubai daugiau ;)), o dantys kalena 😦 ant kaktos manau sonine jau lydytusi. Zodziu ne kas… Visa laime turiu rupestinga med. personala, kuris labai atidziai priziuri kad gerciau vaistus. Tikiuosi iki keliones namo (poryt) issikapstyt. Kitaip kelione bus nepaprastai ilga 😉

Palinkekit man sveikatos! Iki 😀

PS. Mamyt, nesijaudink, viskas normaliai!! 😉

Reklama

D17 – baisiausia atostogų diena

Ryte atsibudau nuo keisto jausmo, kad zodis “pusryciai“ sukelia labai nemalonius jausmus. Po keliu minuciu abejoniu nebeliko – fusion virtuve mano greito maisto islepintam skrandziui ispudzio nepaliko 😦 apsinuodijimas maistu – kaip tik tai ko truksta tobuloms atostogoms. Per pusrycius siaip ne taip prisiverciau suvalgyti vaisiu, kiausiniene atiteko alkanam gyvenimo draugui 😉

Siandien diena pradedam kelione i auksciausia salies ugnikalni – Irazu aukstis net 3432 m ir privaziuoti galima prie pat kraterio! Sako, kad net jei ziurint is slenio, ugnikalnis atrodo aptrauktas debesimis, virsuje visada sviecia saule! Ugnikalnis aktyvus (toks jausmas sitoj saly viskas aktyvu ;)), paskutinis issiverzimas buvo 1994 metais, o zymiausias buvo 1963 metais, nes prasidejo ta diena kai salyje vizita pradejo J.F.Kenedis 🙂

Taigi, kylant i virsu kertam debesu linija, ir virsuj pradeda matytis saule. Vaizdas, kai nebesimato slenio, o po tavimi visiskas debesu sluoksnis ziauriai geras 😉

Apacioj visas slenis su didziuliu metropolitenu

Pakelej sutunkam labai juokingu kinietisku karviu 🙂

Ivaziavus i nacionalini parka stovi aiskus zenklas “prasome nemaitinti gyvunu“. Spekit kiek zmoniu ju paiso? Yep, nedaug… As niekaip nesuprantu, kaip zmones gali buti tokie buki, kad nesuprastu, kad tokie zenklai pastatomi ne siaip sau… Sitie vargsai gyvuneliai taip iprate gauti maisto is turistu, kad visiskai nebebijo zmoniu, agresyviai lenda prie ju, bando iskraustyti ju kuprines. O zmonems tai atrodo labai linksma ir faina… Ne kas 😦

Bet jie juk nori...

As siaip ne taip nusliauziu iki kraterio 3.5 km aukstyje. Tai kad labiausiai siuo metu norisi susisukti lovoje ir numirti dziugesio neprideda 😦 bet turiu pripazinti krateris atrodo ispudingai – 300 m gylio, ir 1.5 km skersmens. Dabar sausasis sezonas, tai ezerelis kraterio dugne pakankamai isdziuves, slapesniu metu buna pakankamai didelis.

Krateris

Negera? - Aga...

Kol Aleksas apziurinejo krateri is visu imanomu apzvalgos aiksteliu, as pagulejau masinoj

Salia sustatytos tv antenos

Krateris is virsutines apzvlagos aiksteles

Kadangi atostogos siandien nelabai dziugina, nusprendziam nebesiblaskyti ir tiesiai vaziuoti i Monteverde parka, kur musu laukia paskutine musu keliones stotele.
Vaziuojant per miesta pamatom keista vaizdeli. Asocialiai atrodantis zmogus gatve stumia vezimeli is prekybos centro. Tada staiga kazko susinervuoja ir trenkia vezimeli i pries mus riedancia masina. Tada dar ir dar karta. Kol mes bandom susigaudyti kas cia vyksta, kaip is niekur isnyra policininkas, sugriebia vezimeli ir nusiveda vyruka i salikele. Cia manau pati proga keletui zodziu apie Kosta Rikos policija. Si salis 1949 metais paskelbe neutraliteta ir nuo tada neturi ginkluotuju pajegu. Uztat policija pas juos pakankamai neblogai ginkluota, o svarbiausia atrodo taip, kad tikrai nekiltu noras jiems priestarauti. Gatvese ju pakankamai daug, visada vaiksto su didziulem nepersaunamom liemenem, bent keliais ginklais prie sono ir visada po du arba po keturis. Nematem ne vieno apkunaus policininko kuriam liemene neuzsisektu per pilva (Lietuvoj tokiu, kaip zinia, tikrai nemazai), visi atrodo taip lyg rytoj galetu filmuotis tv seriale ;), ir jei bandytum begti, nepavytu tik tuo atveju jei priklausytum kosta rikos lengvosios atletikos komandai 😉 galetu atvaziuoti i Lt kursu pravesti 😀

Is virsaus viskas matosi geriau...

Paskutine kelio atkarpa – tikras isbandymas mano vargsui skrandziui. 25 km duobetu serpantininiu zvyrkeliu, buvo tikrai ilgiausi 25 km kuriuos prisimenu 🙂 vaziavom 45 minutes! Paskutinius 5 km turejau tik viena svajone – kuo greiciau i viesbuti! Idomiausia, kad pakeliui balti pradejo ir Alekso veidelis, o uzkilus i galutini miesteli supratom, kad kazkokia nesamone isskyne mus abu!
Vakara baigiam bandydami ziureti tv, bet net ir jis nebedziugina. Prisigeriam vaistu (gerai, kad kilo gera mintis pries kelione ju prisipirkti, nenumatytiems atvejams) ir einam miegot su vienintele viltim – atsibusti ryte pasveikus!
Nesirkit 😉

 

D16 – Kosta Rikos rūpintojėliai

Siandiena paskyrem paciam mylimiausiam musu uzsiemimui – vazinejimuisi graziais keliais 🙂

Dabar bandant viska sudeliot i pasakojima, sunkiai gaunasi, nes daugiausiai ziurejom pro langus ir darem, “oooo“, “aaaa“ ir pan ;). Is Limon'o i Orosi keliavom ziaaaauriai graziu keliu – visas ejo skardzio krastu, apacioje slenis, kitoje puseje kalnu grandine. Net sustoti nuotrauku nelabai buvo kur, nes keliukas vingiuotas vingiuotas, salikeliu nera, o sustojus ant kelio rizikuoji buti nustumtas nuo kelio, net vardo nespetu paklausti :D. Veliau kelias ejo labai graziu Orosi sleniu. Visos turistines knygutes turi isideje sita kelia kaip viena graziausiu “vaizdingu marsrutu“ Kosta Rikoje. Tikrai grazus.

Kalnai kalneliai

Apacioje isdziuvusi kalnu upe

Orosi upe, kurios sleni ir juosia vaizdingasis marsrutas

Dar vienas kabantis tiltas...

Senas tiltas per upe, islaikantis ne daugiau 4t, todel vaziuoja visi po viena, kiti laukia

Seniausia veikianti Kosta Rikos baznycia, broliu pranciskonu ikurta 1733 m.

Salia esnaciame vienuolyne dabar ikurtas muziejus

Kosta Rikoje futbolo stadionai dazniausiai arba baznycios kieme arba visai salia jos

Apacioje miestelis, salia kurio esanciuose kalnuose musu viesbutis

Orosi upes slenis

Priartejus prie musu sios dienos nakvynes vietos pravaziuojam didziulius cukrasvendriu laukus. Siuo metu kaip tik vyksta derliaus nuemimas. Vaizdas pakankamai sunkus. Uz lango karsta, cukrasvendriu laukai suzele kaip nepraeinamos dziungles, o nuimineja jie jas rankomis. Eina vyrukai su mecetemis ir jas kerta. Tada krauna i vezimus ir veza panasu, kad i fabrika, kuri irgi pravaziavom. Kazkuo primine musu bulviu kasima, kai visi laukai pilni dirbanciu zmoniu.

Kelias per dar nenuimtus cukrasvendriu laukus

Sunkus fizinis darbas, kuri daugiausia dirba migrantai is Nikaragvos

Kruvos jau nuimtu cukrasvendriu

Traktoriai viska vezai salia esanti fabrika, kur jos apdorojamos

Kaip ir Lietuvoj, neatsispiriama zoles deginimui

Ka veikti randa istisos seimos

Geju veliavos paaiskinti negaliu

Deginama tai kas lieka isspaudus cukru

Surasti viebuti – sios dienos issukis. Turim daugmaz isivaizdavima, salia kurio miestelio musu viesbutis isikures, bet jis toliau miske, aukstai kalnuose prie kazkokio krioklio. Miesteli randam, tada pradedam jau iprasta sios keliones elementa – isbandyk kiekviena sunkeli, kol rasi tesinga 😉 viesbuti randam, vieta nepaprastai idomi. Kalnuose isikures ekologinis rezervatas, kuriame tikros dziungles, ir jose ismetyti mazi namukai. Uz lango zalia zalia, gali girdeti ir matyti kriokli. Kambaryje jokio televizoriaus 😉 zodziu, po triuksmingos karibu pakrantes, miegosim kaip vaikai 🙂

Tolumoje dar vienas namelis (is viso yra 6)

Vandeni sildo ant stogo irengtos saules baterijos

Vonios kambaryje turim terasinius langus...

Gamta iskart uz lango

Krioklys

Prudelyje plaukioja antys

Originalus vezimas

Restoranas

Piktos zasys

 

Miestelis apacioje labai idomus. Vienas namelis (o gal ten baras) turi labai keista humoro jausmas. Tvora apkabineta lelemis 😉 siurpus vaizdelis!

Siurpi leliu ekspozicija

Bijociau tureti toki kaimyna

Kai kurios visiskai issitaske

Kol ieskojom viesbucio, Aleksas uzmate kazkokia medzio dirbiniu galerija. Isikure viesbutyje, isvaziuojam jos ieskoti. Randam nesunkiai (as dar netycia randu savo gudrioje knygute jai skirta atskira skyreli!). Zodziu, keistas namelis salia kelio su ant sienu isdrozinetais sventaisiais, prie lango sedi vyrukas, kuris pamoja ranka, tipo uzeikit. Uzeinam, o ten – rupintojeliai! Ziauriai panasus i musiskius, tik kostarikietiski 🙂

Kostarikietiski rupintojeliai

Sia vieta ikure sio vyruko tevas skulptorius Macedonio Quesada Valerin (mire 1994 metais), dabar viska pereme 2 jo sunus, kuriu viena, Migeli, ir sutinkam. Labai snekus vyrukas, aprodo mums visus savo dirbinius, papasakoja apie juos – drozineja juos is kavamedziu, niekuo neapdoroja, todel ir atrodo labai tikri. Neatsispiriam ir mes. Nuo siol musu namuose gyvens kostarikietiskas rupintojelis. Namelis pasirodo puostas da Vincio paskutines vakarienes paveikslo droziniais.

Sone da Vinci paskutine vakariene

Paveiksleliai

Dirbtuves

Kartu su Migeliu

Toliau musu siandienos kelyje Cartago miestas, buvusi Kosta Rikos sostine. Nors sostine jau pusantro simto metu perkelta i San Jose (ji uz kokiu 25-30 km), Cartago liko religine salies sostine. Joje vis dar stovi pagrindine salies katedra pavadinta salies globejos La Negritos (tamsiaode Marija) vardu. Jinai buvo visiskai sugriauta 1926 metais didziulio zemes drebejimo metu ir vel atstatyta. Dabar jinai betonine, nebebijo nieko 😉 viduj labai grazi, visa puosta medziu, o centrinis altorius puostas auksu ir brangakmeniais.

Kartagos katedra

Katedros viduj

Pagrindinis altorius

Auksas ir brangakmeniai

Grize vakare i viesbuti sutinkam viesbucio seimininka Jose. Kadangi siandien mes vieninteliai jo sveciai, vyrukas maloniai priseda prie musu, atnesa alaus mums, atsinesa sau, ir taip jau pora valandu sedim ir maloniai snekuciuojames apie gyvenima 😉 kadangi jam priklauso geriausias apylinkes restoranas (sako, kad pats jame jau nebedirba, o turi samdyta sefa), pats puikiai gamina. Vakarui isibegejus nusprendzia, kad reikia pasigaminti gurmanisku uzkandziu. Issivede Aleksa mokyti gaminti 😉 taigi siandien ragavom ivairius naujus uzkandzius (tapas), kuriuos jis nori itraukti i savo atnaujinta restorano meniu. Aprode visa savo restorano virtuve, produktus, zodziu, vakaras vis dar tesiasi ir darosi vis geresnis ir geresnis!

Sitas Aleksas dabar gamins grizes

Kitoj virtuves pusej!

...

Puiki vakariene!

 
Siaip manau, cia puiki proga parasyti keleta zodziu apie tai kokie silti zmones gyvena sitoje salyje. Vaziuojant masina, nuo vaiku iki senuku visi mojuoja, gatvese sveikinasi, nuolatos sypsosi! Net ir nelabai kalbedami angliskai, niekada neatsisakys padeti, visada stengiasi is paskutiniuju!

 

D15 – į Panamą be pasų

Vakar nakti mieste vyko kazkokios greitu ir isiutusiu varzybos 🙂 kadangi musu viesbutis paskutinis namas pagrindineje gatveje prie juros, vietiniams matyt tai puiki vieta startuoti. Cypianciu padangu ir pjaunamu varikliu garsas buvo vietoj lopsines einant miegot 😉 Nepaisant to, miegojom kaip lapai ir ryte, netgi buvo sunkoka atsikelt 😉 pirma karta per sias atostogas 😀 matyt pagaliau isijunge pilnas atostogu rezimas!

Kai kambaryje nera didelio veidrodzio padeda stiklines durys...

Siryt, dienos sviesoje apziurim savo miestuka. Toks tikrai pobaisis 🙂 namai gerokai apgriuve, dauguma ant lusnyno ribos…

Benamiai siame mieste, daznas vaizdelis

Pagrindine gatve

Yra ir grazesniu pastatu

Yra ir tokiu...

 

Sios dienos planas – aplankyti Karibu pakrantes miestelius.

Kelias eina pakrante

Pirmasis sustojimas Cahuita miestelis, garsejantis rastamaniska dvasia, cia bazuojasi jamaikieciu bendruomene. Dienos metu, visiska ramybe, demesi i save atkreipia spalvingi barai ir kavines, nusprendziam cia uzskukti vakare, pakeliui namo.

Lietuvisku spalvu baras

Bariukas

Miesto papludimys garseja juodu smeliu, jis ir vadinasi Playa Negra. Papludimys pakankamai laukinis, su masina galima ivaziuoti tiesiai i ji. Nusprendziam islipt ir bent jau pabraidyt… Salia maudosi viena is klasikiniu atostoginiu poreliu – tamsus vietinis vyrukas ir turiste 🙂 tokiu cia daug, ypac sioje pakranteje.

Laukinis papludimys

Netiketa banga

Toliau vaziuojam i pietus palei jura iki pat paskutinio papludimio Kosta Rikos teritorijoje. Siandien sekmadienis, todel papludimiai pilni zmoniu, visi grilinasi maisteli, maudosi ir siaip gerai leidzia laika. Sioje vietoje neislaiko nervai ir mums, nusprendziam, laikas sustoti ir rimtai pasimaudyti 🙂 kiek cia galima suktis su braidymais 😀

Puerto Viejo

Vanduo puikus. Vesesnis nei buvo Ramiojo vandenyno pakranteje, bet papludimiai cia grazesni. Bent jau man. Be to, papludimys smelio, o ne smulkiu sutrintu koralu, kaip buvo ten. Zodziu ilendam i vandeni ir mirkstam kol pirstukai pradeda “garbanotis“ 😉

Kadangi pietaut kazkaip dar anskti, o degintis mes neturim jokio noro, nusprendziam, kad butu visai idomu pavaziuoti likusius 50 km iki Panamos sienos ir paziuret kaip gi ji atrodo 😀

Kelias eina per bananu plantacijas. Kiek akys mato, vien bananu laukai. Patys vaisiai yra uzdengti specialiais zydrais maiseliais (juos jau matem ir anksciau). Spejam, kad nuo visokiu gyvuneliu. Salia stovi ir Chiquita sandeliai, panasu, kad cia ju plantacijos. Beje, bananai yra viena is pagrindiniu salies eksporto produktu (pagrindinis Intel mikrocipai ;))

Bananai maiseliuose

Sita zenkla zino visi, valgantys bananus visame pasaulyje

 

Netrukus pasirodo zenklas, ispejantis apie Kosta Rikos – Panamos siena.

Panamos siena

Ivaziavus i paskutini (pasak zemelapio) miesteli, jo centre pamatom upe ir dideli gelezini tilta per ja. Musu spejimas pasitvirtina, cia sienos perejimo punktas. Su masina mes vaziuoti negalim, nes nuomos sutartis draudzia ja isvezti is Kosta Rikos, o pereiti pesciomis neiseis, nes pasai liko viesbutyje (kazkas, kieno vardo mineti negaliu, viesbucio kambaryje rado seifa ir nusprende, kad negalima jo palikti vieniso, todel sudejo visus svarbesnius musu turtelius i ji ;)). Taigi, trumpo pasitarimo metu nusprendziam bent jau prieiti arciau ir paziureti kaipgi ten viskas einasi. Prieje arciau matom, kad zmones niekur nestoja ir tiesiog su visais savo maisais, daiktais, lagaminais ir kt. eina tuo tiltu tolyn. Antro pasitarimo metu nusprendziam bent jau paeiti kol baigsis Kosta Rikos teritorija, tada apsisukti ir grizti atgal. Kosta Rikos pasienieciai i mus nekreipia jokio demesio ir mes drasiai zengiam ant tilto. As vos neikrentu pro plysi zemyn, nes tiltas yra daugiau nei baisios bukles. Kazkada cia ejo gelezinkelio begiai, dabar salia ju pridejo lentu, bet jos net gerai nepritaisytos, tiesiog sumestos ir tiek!

Tiltas per upe i Panama

Svarbu neikristi i skyle

 

Pradedam matyti Panamos veliavas ir taip prieinam Panamos krasta.

Fone - Panama

Trecio ir paskutinio pasitarimo metu buvo nuspresta nerizikuoti ir per siena nelegaliai neiti, nes paskui reiks grizti ;), tuo paciu buvo pasiulyta ir gana greitai priimta ideja prieiti prie pasienieciu ir paklausti ar jie nenoretu musu ileisti bent trupuciui apsidairyti su lietuviskom ID kortelem 😀 Taigi, ryztingai prieinam prie ju, issitraukiam korteles ir sakom, gal ileisit su sitom? Sako, o jus is kur cia atejot? Sakom, is Kosta Rikos, bet pasus viesbutyje palikom 😉 is triju pasienieciu kalba angliskai tik viena mergaite. Sako, kad nelabai. Tada pasiziuri i kita vyruka, kuris matyt virsesnis, kazka pasako jam ispaniskai, jis trukteli peciais, tipo, man tai tas pats 🙂 atsiranda dar trecias, kuris bando labai dideli virsininka lauzti, bet tada pirmasis lauzyta anglu kalba sako, o ko jums Panamoj? Kur eisit? Sakom niekur, va cia iki to kampo 😉 Aleksas jam sako, kad nepanasu, kad kada atvaziuotume specialiai, tai butu gaila nors taip neieiti 😉 tas virsesnis sako, o keliom valandom? Sakom 5 minutem ;). Nieko nesakydami atiduoda mums korteles, ir mes ramiai zengiam i Panamos teritorija. Nieko idomaus cia nera, lygiai toks pat miestas kaip ir anoj upes pusej 😉

Duty Free parduotuve

Fone jau ne kostarikiskas, o panamiskas vaizdelis

Kelias minutes pasisukiojam ir griztam atgal. Pamojuojam pasienieciams, jie dar mums sukteli, kad nepamirstume kitakart pasu ir mes vel Kosta Rikoje. Eidami tiltu dar spejam pajuokaut, kad nelinksma butu jei kostarikieciai dabar prisikabintu, kur musu pasai ir neileistu atgal, bet jie labiau susirupine sukauti ant mergaites, kuri stovi atsiremus i veliava 😉

Grizus i Kosta Rika...

Pakeliui dar spejam pamatyti labai idomiu vietiniu namuku, kurie tarp bananu lauku stovi pastatyti ant aukstu poliu. Spejam del liuciu ir potvyniu.

Namukai ant poliu

Namukai ant poliu

Cia greiciausiai gyvena Kosta Rikos Barbe

Bananu sargo namelis

Po “keliones i kamynine sali“ pasijutom praalke, todel grize i Puerto Viejo pradejom ieskoti kur gi ta vieta, kuriai teks garbe pamaitinti mus siandien. Bevaziuojant pro viena is papludimiu pastebim susiburima. Pasirodo, pagrindiniame banglentininku papludimy vyksta banglenciu cempionatas 😉 negalim gi mes praleisti tokios progos. Maistas palauks!

Varzybos

Pataikom ant merginu plaukimo. Jame dalyvauja 4 merginos. Net spejam issirinkti favorite, tada ja pakeisti i kita, zodziu, smagiai leidziam laika. Varzybos vyksta centineje papludimio dalyje, sone su banglentem turskiasi visi norintys. Yra visai neblogai ivaldziusiu si mena 🙂

Stebetojai

Geltonoji dalyve

 

Papludimy daug fotografu su nerealaus dydzio objektyvais, teisejai sedi bokstelyje, visi ziurovai ir mes tame tarpe isikure ant smeliuko. Kadangi jau po pietu, karstis jau nusluges, pats tas.

Fotografai

Teisejai

Ziurovai

Nusprendziam, kad taip galima ir uzsisedeti, vaikinu plaukimo nebelaukiam, pajudam pietaut/vakarieniaut. Bet pries tai reikia kazkaip prasibrauti po didziule spusti, kuri kilo, nes visi susistate masinas abiejose kelio pusese, o kai kur masina palikta tiesiog vaziuojamojoje dalyje. Idomiausia, kad vietiniai visiskai nesinervina, ramiai stovi kamstuke, kad tokius automobilius kazkaip apvaziuoti, nieks nepypsi, nesikeikia, nesinervuoja. Zodziu keistai ramu. Net kai is prieko atvaziuoja autobusas ir viskas sustoja, nes jam reikia kazkaip prasibrauti, o vietos nera, niekas ir toliau nesiparina. Reiktu mums pasimokyti vairuotojiskos kantrybes (man tame tarpe ;))

Kamstukas

Kazkaip visi sutilpom

Pietauti stojame jaukioje kavinukeje, uzsisakome neaisku ka, bet gaunam ir skaniai, ir gerai 🙂

Einam valgyt!

Kavinukeje

Maistelis

Dar pasivaikstom po miesteli, kuriame daug mielu suvenyru “uzeigeliu“. Nusiperkam sio bei to sau ir kitiems.

Jamam?

Jamam!

Dar sustojam pasimegauti gyva muzika saulelydzio fone, gera niekur neskubeti sekmadienio vakare!

Cia gerai!

Kad geriau galetumete isivaizduoti kaip visa tai yra, nufilmavom vaizdeli:

Pakeliui namo sustojam Cahuita miestelyje “ant alaus“. Pataikom ant futbolo varzybu. Centrines Amerikos taures superfinalas. Kosta Rika – Honduras 🙂 Kas geriau gali pabaigti puikia diena jei ne geras futbolas 😉 Kosta Rika laimi 1-0, gauna taure, visi laimingi.

Einam alaus!

Naktipieciai

Paskutinis sios dienos nuotykis laukia jau visai netoli “namu“. Stovi policijos postas, kuri matem ir ryte ir tikrina visas masinas vaziuojancias musu kryptimi (kitaip tariant nuo Panamos). Du policininkai paeme vairuotoju dokumentus vis kazka pasitikrindavo savo papkese laikomuose sarasuose. Privaziuojam mes, Aleksas paduoda musiska vairuotojo pazymejima, policininku akys issiplecia, sako “passport“. Aleksas sako “in a hotel“. Paduoda musu ID korteles, jis jas pavarto, Aleksas dar paaiskina rodydamas i korteles “ID“, i pazymejima “licension“ (tarti reikia su ispanisku akcentu ;)). Jie vel i mus paziuri sako “passport“, sakom “hotel, Limon“. Jie susizvalgo, patrukcioja peciais, atiduoda atgal ir pamoja, vaziuokit ;). Nuvaziuodami pasijuokiam, kad cia svarbiausia atkaklumas!

Grize, dar apvaziuojam savo miesteli, sutinkam 4 greitus ir isiutusius ir vaziuojam i viesbuti. Buvo ziauriai gera diena. Rytoj paskutines musu savaites pirmadienis. Judesim is pajurio atgal i vesesnius regionus. Laikas pereinamajam laikotarpiui. Beje, panasu, kad atvesim namo truputi silumos, nes sestadieni rodo jau pliusa Vilniuje 😉 Prasom, ner uz ka 😀

Iki!

 

D14 – žvilgsnis į kraterio gelmes

Sios dienos pagrindinis planas – ugnikalnis Poas ir jo krateris. Dar vakar vakare seimininko pasiklausem, kada geriausia ten uzvaziuoti, kad tikrai pamatyti krateri (jo aukstis 2700 m, tai ten daznai renkasi debesys). Sako geriausia ryte, bet net jeigu bus debesu, palaukite kokiu 15-20 min, juos daznai vejas nupucia. Kadangi nakvojam visai netoli virsunes planuojam vaziuoti is pacio ryto. Bet net ir atsikelus 7 ryto, uztrunkam pusryciaudami, o ir siaip sliauziodami po teritorija.

Randam laiko pazaisti su jaunuoju suniuku

Iki kalno virsaus uzkylam greitai (nors tiesa sakant ryte musu dyzelis labai kosejo ir spjaudesi, nepatiko jam miegoti beveik 2,5 km aukstyje). Nuo automobiliu stovejimo aiksteles dar kokios 5 min kelio per miska iki kraterio krasto. Oras dregnas, tiesiog matai kaip vejas nesioja debeselius tau tiesiai i veida 😉 kai kurie zmones su polietileniniais apsiaustais saugosi nuo dregmes. Mes prie drasesniu.
Priejus apzvalgos aisktele ant krasto, pamatom, kad nieko nematom. Labai primena musu kelione Australijoje apziureti Zydruju kalnu. Tada vaizdelis buvo toks:

Uz nugaros turejo matytis zydrieji kalnai

Siandien vaizdelis atrode labai panasiai:

Tokiam debeselyje galejo ir Godzila sleptis

Salia musu stovi linksmas vyrukas is Minesotos (dabar gyvenantis Kosta Rikoje ir sali aprodantis draugams). Pokalbis prasideda standartiskai, pabandzius atspeti is kur mes (sios dienos spejimas Olandija), prisistatom, jie bent jau yra apie mus girdeje 😉 pajuokaujam apie latvius, apie estus, apie salcius, apie musu ir Minesotos ziemos panasumus, zodziu standartinys rinkinys 😀 pasirodo jie cia nuo pat parko atsidarymo, t.y. 8 ryto. Dabar kiek po desimtos. O debeseliai vis dar nepasitrauke. Aleksas liepia man pazadeti, kad laikysimes susitarimo sulaukti ir niekur neisim, kol nepasimatys kraterio vaizdelis.

Pazadek, kad sulauksim!

Taip visi bendru bureliu ir laukiam. Po kokiu 10-15 min debeseliai pradeda skysteti ir vis karts nuo karto pradeda matytis kraterio konturai. Dar kiek palaukus, sugebam ji visa pamatyt! Sunku patiketi, kad ziurim ir matom tai ka matom! 😀

Ugnikalnis Poas yra aktyvus, jo paskutinis issiverzimas buvo pernai, o is viso nuo 1828 metu jis buvo issiverzes net 39 kartus.

Veikiancio ugnikalnio krateris

Centrinis kraterio ezerelis sklidinas rugsties ir yra rugsciausias pasaulio ezeras (po lietaus jo ph pakinta, kartais netgi pasiekia 0). Ezero dugnas padengtas skysta siera.

Rugstinis ezerelis

Aplink krateri auga tropinis miskas

Besileisdami nuo kalno turim proga pasigrozeti tais paciais vaizdais, kurie vakar nakti taip nerealiai atrode, tik dienos metu. Galiu pasakyti, ne ka prasciau 🙂

San Jose slenis apacioje

Ant sito kalno panasu, kad augina ne tik kava, bet ir siaip visa eile ivairiausiu vaisiu ir uogu. Kas koki kilometra stovi automobiliai, kurie pardavineja braskes 🙂 neatsispiriam ir mes!

Perkam braskes!

Norejom siandien dar aplankyti dar viena kavos plantacija, “Cafe Britt“, kuri pasaulyje garseja kaip gurmaniska kava. Bet vel patenkam i San Jose lusnynu traukos zona, kur vazinejam gera gera valanda taip ir nerasdami kaip isvaziuoti ten kur reikia. Visos gatveles vienodos, vienam priemiesciui pasibaigus iskart prasideda kitas, kelio zenklu tiketis aisku naivu. Nusispjaunam ir nusprendziam, kad atvaziuosim paskutine diena, pries skrendant namo. Siandien dar laukia ilgas kelias iki Karibu pakrantes. Papietaujam San Jose ir po truputi pasukam i vieninteli kelia, jungianti sostine su Limon uostu Karibuose, kur musu jau laukia nakvyne.

Jezaus lipdukai ypac populiarus cia ant automobiliu

15 valanda isvaziuojam, iki ten kokiu 130 km, ir nors kelias letas del daug sunkiasvoriu tralu bandanciu prasibrauti per kalnus, turetume speti su sviesa. Viskas eina pagal plana, kol pravaziavus keleta kilometru, 15:10 staiga eismas sustoja. Stovim 10 minuciu, nieks nejuda. Baisiausia, kad ir is priekio niekas neatvaziuoja. Aplinkelio jokio nera, bet kokiu atveju turim laukti. Dar po kiek laiko priespriesine juosta atskuba greitosios pagalbos automobilis. Sunerimstam, kad kazkas negero atsitiko kelyje. Taip stovim valanda. Dar po pusvalandzio pajudam kokiu simta metru, is priekio pravaziuoja keletas masinu, ir vel stojam. Zodziu, is viso prastovejom su isjungtu varikliu kiek daugiau nei dvi valandas! Besededami mastem neitiketiniausias idejas, kas galejo atsitikti, pvz. mes cia su visais greitaisiais autobusais, furom ir siaip minia automobiliu stovim dvi valandas, o jie kazkur ravi pakeles (cia labai megstamas uzsiemimas. Aisku ir svarbus, jei neravetu, pakelese butu dziungles, bet vistiek juokinga). Kitu ideju jau nepamenu, bet bent jau prisijuokem iki asaru.

Prasideda viskas nekaltai

Net ir transformeris stovi paklusniai kartu su visais

Matyt kazkas negero atsitiko....

Po valandos jau nekantru...

Po pusantros - vis daugiau zmoniu islenda i lauka. Kaimkurie automobiliuose miega...

Po dvieju valandu...

Taigi, po daugiau nei dvieju valandu, vezlio zingsniu, bet visgi pajudam! Uz kokiu 5 km, pamatom policijos svyturelius, iki vienos juostos susiaurinta kelia, ir uz posukio pamatom didziaja priezasti del kurios vienas pagrindiniu salies keliu jau dvi geras valandas stovi vietoje.

Tuoj isaiskes priezastis...

Negalim patiket - kelio darbai!

Ogi gudruciai sugalvojo isasfaltuoti viena is dvieju juostu tunelyje!!! Koks trecdalis darbininku sedi maskatuodami kojomis ir kazka blevyzgoja, keli kazka dirba, zodziu nieks niekur neskuba 😀
O zmones tuo tarpu kazkur veluoja 😀 vien musu kamstyje maciau virs desimties greituju autobusu San Jose – Limon! Truksta zodziu 🙂
Islindus is tunelio pamatom, kad kamstis ir kitoje puseje. Ten dviem juostom su isjungtais varikliais stovi 4 km eile automobiliu. Taigi is viso kaip ir 8 km kamstis! Mums blogiausia jau pasibaige, jiems dar ilgos valandos laukti. Aisku, beda tuo nesibaigia. Is kamscio visi isvaziuojam vorele, tarp musu daug sunkiasvoriu masinu, kurios negali greitai judeti kalnuose. Taip likusius 25 km iki artimiausio kelio issisakojimo vaziuojam… VALANDA! Po jos, issukus i kita kelia, mums lieka dar 100 km 🙂 o jau seniai tamsu. Zodziu kelione is paprastos net ir kostarikietisku skaiciavimu virsta ilga kelione per kopas.
Apie puse devyniu atvaziuojam i Limona. Cia Karibu pakranteje viskas kitaip. Pagrindine tautine bendruomene – afrokaribieciai, kalbantys jamaikietisku anglisku akcentu, ispanu praktiskai nera. Tai miestui suteikia visai kitoki veida nei buvom priprate per sias dvi savaites. Su nostalgija prisiminiau Fortunos miesteli, kur nakti is baro grizti i viesbuti su iPadu rankose buvo normalus reiskinys. Cia gi, gatvese tvyro zoles kvapas, vazineja greitu ir isiutusiu verti automobiliai zvilganciais ratais, zodziu saugumu aplinka nedvelkia.
Mes kazkaip dar isdristam iseiti i miesto centra, praeinam keleta kvartalu (gyvenam centre paskutinej gatves prie juros) ir nusprendziam grizti atgal 😉 kazkaip nedziugina nesaugumo jausmas 😀
Rytoj judesim is industrinio Limono i labiau turistines vietas – Karibu pakrante iki Panamos sienos. Ten turetu buti daug idomaus afrikietisko paveldo, svarbu, kad oras nepavestu, nes zada lietu. Viltis tik, kad tie tropiniai lietus stiprus, bet labai trumpi!
Lengvo sekmadienio jums! Iki.

 

D13 – kaip negalima pasitiketi google maps’ais

Nekenciu pusryciu, kurie prasideda zodziu 'continental'. Niekda nesupratau ir nesuprasiu kaip galima pavalgyti kai pasirinkimas tik kava, sultys, bandeles ir dzemas? Kur kiausiniene, kur desreles? Kas atsitiko posakiui “pusryciai – pagrindinis dienos maistas“? Pagal tokia logika diena reikia baigti stikline vandens 😀

Taigi, po tokiu “sociu“ pusryciu (bet su vaizdu i vandenyna ;)) viesbucio terasoje, ryta pratesem papludimy. Privaziavus stovejimo aikstele prie papludimio, susiduriam su viesu reketavimu 😉 sioje salyje turistu pamegtose vietose galima sutikti prasalaiciu, kurie megsta nustate labai rimtas veido israiskas vaidinti oficialius darbuotojus. Tam dazniausiai yra pasitelkiamos kelios darbo priemones. Didelis segtuvas su belenkokiais popieriais, susegtas pluostas kazkokiu bilietu/cekiu arba bent jau liemenes su atsvaitais. Siandienineje aiksteleje, vyrukai sukiojasi su liemenemis, rimtais veidais rodo kur vaziuoti, kurioje konkrecioje vietoje pasistatyti masina. Duodam jam 500 kolonu (apie doleri), kas sioje salyje visai normalu, o jis galvoja galvoja ir sako, “sir, uz apsauga reiktu moketi 1000“ 😉 Aleksas ramiai jam atsako “tai kad masinoj nieko gero nera, galit ir nesaugot :D“. Nueidami pagalvojam ar padarys ka nors bent jau siaip ar ne 🙂 bet su draudimu uz kuri mokam nuomai papildomai, gali ir visa masina pasiimti 😉

Rytine idile

Papludimys didelis ir pries 9 ryto, dar visai pustustis. Labai daug zmoniu begioja pakrante. Siaip, begiojanciu zmoniu kiekis gatvese man visada koreliuoja su salies issivystymu ir pragyvenimo lygiu. Labai skurdziose salyse zmones turi kur kas svarbesniu gyvenimo uzdaviniu nei rupintis sveiku gyvenimo budu, jiems svarbiau ka jie valgys. Kosta Rikoje gi, visi tiesiog pamise del sporto. Kiekvienas kaimas turi tarptautiniu standartu dydzio stadionus, kai kurie net kelis. Dauguma ju ikurti baznyciu teritorijoje. Sekmadieniais visa salis nurimsta, nes vyksta vietinio futbolo varzybos. Labai daug zmoniu begioja, i juos ziurint suspaudzia sirdi – oro dregnumas, temperatura ir kalnuotumas tikrai nelengvina ju uzduoties, o jie bega 😉 saunuoliai! Taigi, papludimys ryte, kaip didele lauko sporto aikstele. Mes isikuriam tolimesniame kampe, turi 1,5 valandos iki nusistatyto isvykimo. Po truputi karsteja, gerai, kad bent jau vandenynas salia, galima mirkti jame. Sioje vietoje labai stiprios sroves, maudytis nerekomenduojama, net ir ibridus jauti, kaip tempia i sona 🙂

Papludimys

Noreciau pasigirti, istveriam kiek daugiau nei valanda ir nusprendziam, kad saules mums jau uztenka, galim judeti i kelia. Susikrove daiktus, issikraustom is viesbucio ir turim lygiai 3,5 valandos nuvaziuoti is savo miestelio iki Doka kavos plantacijos, kurioje norime nueiti i kavos tura. Turim speti, nes 15:30, paskutinis turas. Viesbutyje google maps'uose pasiziurim kaip jie rekomenduoja vaziuoti, issisaugom marsruta ir pajudam. Ir cia, pasirodo, buvo sios dienos klaida. Bevaziuojant keliu ir artejant prie nusukimo is pagrindinio kelio, plantacijos kryptimi, pasirodo, kad google'o zemelapiai seni, Kosta Rika per ta laika spejo nusitiesti nauja ir grazu mokama kelia, kuris eina tuo paciu numeriuku kaip ir senasis, tik gerokai tiesesnis ir be jokiu isvaziavimu ir nusukimu 😦 kad butu lengviau isivaizduoti, pabandysiu papasakoti su lietuviskais analogais. Isivaizduokite, kad is Kauno vaziuojat i Kernave. Google sako, Vievyje, jums reiks issukti is pagrindinio kelio ir vaziuoti tolyn i Kernave. Taciau privaziavus Vievi, paaiskeja, kad jokio nusukimo nera, kelias greitkelinis, su visokiais vedukais per didziulius kanjonus ir pirmas issukimas is kelio yra Vilniaus centre. Is ten jus turite judeti Ukmerges plentu ir i Kernave vel vaziuoti atgal tik dabar jau per Suderve. Tai vat lygiai taip pat atsitiko ir mums 😦 kelias niekur neissukinejo, o vede tiesiai i San Jose. Ten dar patekom i penktadienini kamsti, o norint viska apsunkinti reikia ivesti dar viena kintamaji – keliu mokescius, kurie surinkinejami senuoju budu su budelese sedinciais zmonemis. Atstovejus didziules eiles kas kokius 5 kilometrus labiausiai nervina mokescio dydis – 300 kolonu (500 = 1 doleris) buvo didziausias, o paskutinis buvo visiskas pasityciojimas. Atstovejom kokias 5 minutes eileje, kad sumoketi 75! Tai va, mums iki ekskursijos liko pusvalandis, o mes vis dar San Jose. Apeme bejegiskumo jausmas 😦 Bent jau mano nuosirdus pasipiktinimas visa kelia linksmino Aleksa 😀 bet tai kaip taip galima neperspeti zmoniu, kad tavo zemelapiai kokiu keliu metu senumo 🙂 zodziu judam vel ta pacia kryptimi kuria atvaziavom tik dabar jau paraleliniu teisingu keliu. Ivaziavus i priemestini miesteli, is kurio dar 11 km neaisku kuria kryptimi, pasiziuriu i laikrodi ir nusiraminu, per desimt minuciu issibrauti is cia, surasti teisinga kelia, ir nuvaziuoti sitais sunkeliais yra neimanoma, nieko tokio nuvaziuosim ten rytoj :).

Kol stovi kamstyje, gali nusipikrti visokiu ziauriai reikalingu daiktu

Stovis, kad sumoketume 75 kolonus!

Eismas belenkaip kostarikisku stiliumi

Dar vienas kamstis, kuriame viltis pasidave

 

Vietoj to pasirenkam krypti link vulkano, prie kurio turim uzsisake viesbuti. Bevaziuojant tuo kalnu takeliu pamatom nuorodas i musu kavos plantacija. Laikrodis rodo 15:35. Galvojam, bent jau uzvaziuosim, pasiziuresim kur tai yra, kad rytoj butu lengviau rasti. I vieta atvaziuojam 15:45 😦 bet viltis atsigauna, kai pamatom mikroautobusa i aikstele isukanti tuo paciu metu. Aleksas nueina iki praejimo, kazka pasisneka su apsauginiu ir mums leidzia prisijungti prie asmeninio 6 amerikieciu grupeles turo 🙂 va taip va!

Didziausia pasaulyje kavos eksportuotoja yra Brazilija. Per metus jie iseksportuoja apie 40 milijonu tokiu dideliu kavos maisu, Kosta Rika – 1,8 milijono. Kadangi negali kovoti kiekybe, kovoja kokybe. Dziaugiasi, kad kartu su Kolumbija yra vertinami kaip vieni geriausiu kavos gamintoju. Viskas yra daroma rankomis, nenaudojama chemija. Po antro pasaulinio karo salies ekonomikos priklausomybe nuo kavos gerokai sumazejo. 19 amziaus vidury ir pabaigoje salis isgyveno tikra aukso amziu eksportuodama kava i Europa, bet paskui atejo pirmas pasaulinis karas, Europai buvo ne iki kavos ir visa salis sustojo. Jie is saves juokiasi, kad protinga salis butu padariusi isvadas ir butu atsisakiusi tokios priklausomybes nuo vienos ukio sakos, bet ne Kosta Rika. Pralauke jie ta pirma pasaulini kara, viskas atsigavo, o tada atejo antras pasaulinis… Tada zlugo labai daug mazesniu kavos augintoju ukiu, juos supirko kelios turtingos kavos augintoju seimos, todel dabar visas kavos auginimas koncetruotas keliose vietose, o pagrindinis eksportas – bananai ir palmiu aliejus 😀

Doka plantacija yra didziausia Kosta Rikos kavos gamintoja. Ji priklauso jau ketvirtai Vargas seimos kartai. Plantacija yra irasyta i Unesco pavelda, nes viena is gamybos liniju vis dar naudoja senovines stakles, kurias 1820 metais vokieciai atveze is Londono. Si gamybos linija nenaudoja elektros, variklius varo vandens jega is upes. Turi jie ir modernias linijas, bet naudoja ir senaja!

Senovinis aparatas

Visa plantacija itraukta i Unesco pavelda

Senoji plantacijos dalis

 

Turas tikrai idomus. Aprodo mums visus kavos gamybos etapus nuo seklu pasodinimo iki ispakavimo. Zodziu pasejus kavos medelis auga keturis metus, kol pradeda duoti vaisius, o tada gyvena 28 metus. Per sezona kavamedis derliu duoda viena karta, vieno medelio nasumas 26 svarai.

Zeldinukai

Uzauges busiu kavamedis

Kavos uogos

Raudonos - prisirpe

 

Kosta Rikoje kava renkama rankomis. Patys kostarikieciai per prabangus zmones, kad dirbtu toki darba, todel 95% skyneju yra is Nikaragvos (po Haicio, tai antra neturtingiausia abieju Ameriku salis), like 5% is Panamos. Jie cia atvaziuoja 4 menesiam (spaliui-sausiui), viena seima uzsidirba apie $4000 ir po to uz juos gyvena likusius metus iki kito spalio.

Nuskinti vaisiai pilami i didele talpa pilna vandens. Auksciausios kokybes uogos nuseda, prasciausios pluduriuoja pavirsiuje. Taip jos isplaukia i skirtingus konteinerius. Prasciausios pupeles patenka i tirpios kavos gamyba, geriausios po to dar perrusiuojamos. Auksciausia rusis ta, kuriu uoga viduj turi tik viena pupele, antra pagal geruma turi 2, prasciausia is geruju – su trimis pupelem. Tirpi kava – visas likes slamstas.

Viena pupele - geriausias laimikis, trys - prasciausias, dvi - dazniausias

 

Antras etapas – uogos traiskomos, is ju isimamos pupeles, tada jos fermentuojamos 40 valandu, po to dziovinamos sauleje. Kosta Rika velgi sioje vietoje viska daro rankomis. Didziulese aikstelese pupeles paskleidziamos ant saules ir kas 45 minutes apverciamos. Nakciai arba uzejus lietui uzdengiamos.

Taip traiskomos uogos ir atskiriamos pupeles

Fermentuojant is pupeliu pasisalina cukrus

Kiekviena kokybine rusis turi savo atskira fermentacijos kambareli

Taip pupeles dziovinamos sauleje

Ir as moku jas apversti

 

Taip isdziuve sudedamos i maisus ir laikomos specialiose patalpose nuo 6 menesiu iki 3 metu. Kuo ilgiau laikoma, tuo kava geresne.

Kavos maisai

Is kaires i desine - nuo geriausios kokybes iki prasciausios

 

Doka kavos gamintoju pagrindinis uzsakovas Starbucks tinklas visame pasaulyje, vietinei rinkai kavos jie praktiskai nepardavineja. Viena is priezasciu ir tai, kad vietiniai priprate prie labai prastos ir silpnos kavos, kuria vartoja su tona cukraus ir pieno ir dideliais kiekiais.

95% kavos eksportuojama zalia, t.y. neskrudinta. Priezastis – kavos stiprumas priklauso nuo to kaip ilgai jinai skrudinama. Amerikieciai geria silpna kava (jinai skrudinama apie 15 minuciu ir yra silpna), europieciai geria stipria kava (apie 20 min ir daugiau). Todel didziuliai kavos tinklai kava skrudina patys pagal kiekvienos rinkos poreikius. Dar viena kavos rusis – kava be kofeino. Kostarikieciai kava siam procesui atlikti siuncia i Vokietija, kur yra specialios masinos, sugebancios ji istraukti be chemijos pagalbos. Idomu tai, kad vietiniai sumoka tik uz siuntima, o uz procesa vokieciams nieko nemoka. Kaip taip gali but? Vokieciai pasilieka istraukta kofeina sau 🙂 ir paskui parduoda Coca Colai 😀

Nedidelis kiekis kavos skrudinamas ir vietoje, jis skirtas pardavineti tokiems kaip mes, kurie nori parsivezti kavos namo. Vyrukai, dirbantys toje patalpoje atrodo kaip voveriukai is “anapus tvoros“, visa diena kvepuodami kavos aromatu, matyt gauna padidinta kofeino dienos norma. Beje, zalia kava (neskrudinta) neturi jokio skonio. Pupeles aromata, skoni igauna tik paskrudinus, siaip ju skonis kaip zoles 😉

Linksmieji kavos skrudinimo vaikinukai

 

Tai va, prisiperkam kavos sau ir lauktuviu visu variantu po viena. Galesim grize kokius metus degustuoti, kuri pati geriausia 😉

Kavos parduotuve

 

Po kavos turo belieka uzkilti kalnu keliuku i ugnikalnio virsu, kur 3 km iki virsunes musu laukia viesbutis. Adresas toks ir yra 3 km nuo vulkano Poas :D. Kaip jau minejau, sioje salyje nera adresu (isskyrus San Jose, kurio gatves turi pavadinimus). Viesbuciai turi tik pavadinimus ir miesto pavadinima, kitos vietos randamos pasitelkiant vaizdingus paaiskinimus, 300 m nuo mokyklos, arba 2 kilometrai uz baznycios, arba antras posukis i kaire uz mango medzio. As vis dar nesuprantu kam gps'as gali buti reikalingas tokioje salyje ;). Taigi, vienintele musu viltis rasti viesbuti – kad i ugnikalni veda tik vienas kelias 😉 sekme musu neapleidzia, musu dyzeliui vis sunkiau kopiant i ikalne, lieka 3 km iki virsaus ir tikrai, stovi nuoroda i musu viesbutuka! Radom!

Islipus is masinos, kaulus surakina saltis. Is +38 atvaziavus i kokius +10, net masina aprasoja is isores ir vidaus. Pasirodo, uzkilom i beveik 2.3 km auksti. Pasitinka viesbucio seimininkas vilkintis versos odos kailinukus, suprantam, kad reikia kuo greiciau listi i lagaminus ir traukti siltuosius rubus :D. Viesbutis tobulas su vaizdu uz milijona. Po kojomis visas San Jose metropolitenas sviecia milijonais lempuciu. Lauke irengta pavesine su deganciu lauzu, visas viesbutis pastatytas kaip kalnu trobele, kambaryje maloniai spragsi zidinys.

Sveiki atvyke i sios dienos namus!

Zidinys lauke

Miestas po kojom

 

Aplinkines zemes priklauso seimininko giminei, kazkodel tai visai nestebina 😉 vakarienei rekomenduojamas restoranas keli simtai metru i ikalne su dar nerealesniu vaizdu. Sedim ir negalim patiketi. Gaila, kad fotoaparatas negali perteikti tikro vaizdo, kuri matom pro terasinius langus. Padavejas nelabai sneka angliskai bet be proto paslaugus. Labiausiai didziuojasi tuo, kad ju steikai 400 g dydzio. Butume zinoje butume eme viena per puse 🙂 man tokio kokiai savatei uztektu 🙂

Restoranas su vaizdu uz milijona

Steikas, kurio uztektu savaitei

Po keliu naktu triuksmingos aplinkos ir bukinancio karscio, sedeti aukstai kalnuose prie siltos ugneles ir negirdeti nieko daugiau kaip veja uz lango nuostabus pokytis.

Ryt ryte kilsim iki kraterio, o tada vaziuosim paziureti kaip gyvena Karibu pakrante. Visi gasdina, kad oras ten nenuspejamas ir dazniausiai nekoks, bet mes drasus ;), kazkaip istversim!

Gero savaitgalio! Iki!

 

D12 – 33 pakeles krokodilai

Spekit, kas keliasi anksciau – trys portugalai ar 5 menesiu mergaite? Neatspejot – abu tuo paciu metu, t.y. 6.30. O spekit kas keliasi kartu su jais? Yep, mes 🙂

Kelione po Kosta Rika turi viena dideli minusa – automobilyje negalima palikineti daiktu. Visos masinos cia vazineja be uzdangu bagazinese, kad pro galini stikla matytusi, kad ten tuscia. Beda su tuo, kad kiekviena vakara turi daiktus susinesti, kiekviena ryta issinesti. Daug paprasciau, kai gali nesiotis tik reikalingus daiktus, o kitus palikineti masinoj. Na, bet ka padarysi. Tampomes kaip nykstukai su namukais 🙂

Taigi, po tradicinio rytinio ritualo, naminiai pusryciai, daug atsisveikinimu ir vel i kelia. Siandien turim suspeti i 9 valandos kelta. Zinom miestelio pavadinima is kurio jis isplaukia, zinom kad iki ten apie 25 km. Visa kita, turetu issispresti pakeliui. Likus 15 min, pasiekiam miesteli, bet nei kelto, nei nuorodu nesimato. Priimam skubu sprendima vaziuoti toliau. Kazkaip buvom tikri, kad tikrai nepravaziavom. Pravaziavus kokias 3-5 minutes nieko nesakanciu keliu per miska, musu laimei paaiskeja, kad buvom teisus. Atsiranda uzrasas, o tada pamatom ir stovinti kelta. Lieka 10 min. Reikia dar speti nusipirkti bilietuka. Aleksas isbega, as lieku laukti. Lieka 5 min, kelto darbuotojai jau vynioja lynus, keltas pradeda signalizuoti, man pasidaro neramu, kad stovedami prie pat kelto, galim nespeti, o tada laukti reiks 2 valandas iki kito reiso… Tuo paciu pamatau Aleksa sokinejanti per uztvarus, vyrukas ileidinejantis i kelta pradeda mums moti, tipo greiciau greiciau ir panasu, kad spejam. Situose keltuose, nesvarbu kiek zmoniu automobilyje ar autobuse, visi keleiviai turi nusipirkti atskirus bilietus ir lipti kartu su pesciaisiais. Zodziu, kol Aleksas ivazineja su masina, as braunuosi kartu su minia 🙂

Pestieji i kelta lipa atskirai

Panasus i Kintus, tik gerokai didesnis

Keltas plaukia is Paqueras i Puntarenas, kirsdamas Nikojos ilanka, kad nereiketu vaziuoti aplinkui. Atrodo netoli, bet keltui uztrunka net 70 min visam sitam procesui.

70 min praleidziam balkonelyje

Keliones marsrutas:

Saleles pakeliui

Puntarenas uoste pasitinka pelikanai

Ir kaip jam ne karsta?!?!?

Islipam Puntarenas miestelyje, kuris yra vienas is dvieju pagrindiniu Kosta Rikos uostu (kitas Karibu pakranteje). Idomiausia, kad sitas uostas yra naudojamas eksportui i Europa. Yep, plukdo is priesingos pakrantes, nes orai Karibu pakranteje per daug nepastovus stabiliam darbui.

Aleksas manes jau laukia…

… O as vis dar kamstyje

Miestelyje daug senoviniu namuku

Kai kurie ypac nerealus

Sios dienos tikslas Quepos miestelis, kuris garseja kaip sportines zvejybos sostine.

Miestelis pakeliui…

Pamatom vaisiu budele, stojam. Sitam karstyje norisi tik skysciu (labiausiai salto alaus) ir vaisiu.

Tokios reklamos pakeliui, toki nora tik stiprina…

Prisiperkam papaju, arbuzu, keistuju vaisiu (mes juos vadinam ateiviu smegenelem ;)). Dar susigundom svieziu kokosu, o vaikinukas atsisveikinant dar ideda dovanu – vaisiu, kuris atrodo kaip zvaigzde (jis ji vadina starfruit) ir kuri reikia valgyti su druska. Keistas derinys, bet skonis iskart pasidaro zymiai ryskesnis…

Noriu sito, sito ir dar sito…

Gaivinames saltu kokosu

Pakeliui privaziuojam tilta per upe, kurioje gyvena krokodilai. Tai pirmieji krokodilai musu kelioneje, nes pries tai matem tik kaimanus, o tie gerokai mazesni.

Apacioj – krokodilu burelis

Siryt viesbutyje seimininke gasdino, kad sitas tiltas – vieta, kur megsta prasisukineti ivairaus plauko vagiai, nuo automobiliniu iki kisenvagiu, bet mums privaziavus pati tilta, senukas dirbantis salia esancioje aiksteleje pamoja mums ranka. Duodam jam pinigeliu ir saugus ir ramus einam pasivaikscioti.

Sitas priziuri karves

Krokodilu dydis apacioje ispudingas. Suskaiciuojam 33 krokodilus is viso. Visi subride i vandeni pluduriuoja, vienas guli nedidelej salelej salia besigananciu karviu (kurios priklauso matyt geleziniu nervu ukininkui :)). Kazkas turi vista (negyva, jau paruosta kepimui), kuria prirista prie virvutes vis nuleidzia i apacia, sukelia sujudima krokodilu kolonijoje, o tada vel pakelia i virsu 🙂 Zodziu zaidzia…

Sitie mirksta

Idomu, kur bato seimininkas…

Toliau kelias sukiojasi pakrante, idiliskus papludimius keicia surferiu papludimiai.

Surferiu papludimiai

O stai ir patys surferiai

Privaziavus viduri musu sios dienos kelio, ivaziuojam i amerikieciu (cia pagal turistu dauguma sprendziama) zona. Pakelej stovi didelis prekybos centras, salia jo Subway ir kiti pazistami zenklai. Suspaudzia nostalgija. Uzsukam i prekybos centra, pasivaiksciojam, prisiperkam “labai reikalingu“ maisto produktu, papietaujam Subway (kartais reikia atitrukti nuo Ceviche ir kitu vietiniu patiekalu). Truputi pasiilgstam namu 🙂

Privaziuojam savo miesteli, turim 2 pagrindinius darbus: 1. susirasti viesbuti, 2. susirasti atrakcija rytdienai. Su viesbuciu issisprendziam greitai. Aleksas pamato Best Western iskaba pagrindineje miestelio gatveje ir sako, “nebenoriu girdeti kaimynu, bezdzioniu ir arkliu, noriu zinomam tinklui priklausancio viesbucio, kuriame galetume issimiegoti…“ 😀 Taip nesudetingai issisprendziam su viesbuciu. Su kitu punktu kur kas sudetingiau. Turejom maza vilti rasti buda kaip isplaukti i vandenyna isbandyti zvejyba, o bet taciau, viskas cia per daug sudetinga. Buvom pasiruose moketi apie 200-300 doleriu, taciau cia nera organizuojamu grupiu, vienintelis budas – nuomotis laiveli, bet ju nuoma dienai – 850 USD uz nekoki, uz normalesni 1000 USD +. ZInoma, laivelius nuomojamasi 6-8-iese, o mes tik 2 😦 Zodziu pasikalbam su keliais zmones, visi sako ta pati. Sorry, nieko negalim padet… Kartais buna, kad susirenka mazesnes grupeles ir iesko kas noretu prie ju prisideti, bet rytoj tokiu nera. Na ka padarysi. Susirandam vaikinuka, kuris organizuoja visokias ekskursijas, atitraukiam ji nuo ziauriai rimto uzsiemimo (pudrina smegenis kazkokiai vietinei chikai), sakom ka cia gero galima nuveikti. Beda, kad viska ka jis vardina mes jau isbandeme sitoj kelionej, pajuokaujam apie tai, jis sako, jooo, nelabai kas. Sakom, o ka tu veiktum cia, sako – varyciau i papludimi ir nieko neveikciau 😀 Nuskamba labai viliojanciai, todel paklausiam kur graziausias papludimys, jis ant nedidelio apylinkiu zemelapio parodo, ir siltai atsisveikine, pajudam jo paieskoti (kad rytoj zinotume ar verta :)). Vaziuojam vienu keliu, vaziuojam kitu, bet iki papludimiu neprasimusam. Griztam pas ji atgal (mergina vis dar ten, uzsiemimas vis dar tas pats 🙂 atkaklus vaikinas), gaunam zemelapi i rankas ir pirmyn. Papludimius randam, nusprendziam kad mintis ryta praleisti viename is ju tikrai nebloga. Griztant atgal, pamatom tobula saulelydi, kai saule pilnai netrukdoma nusileidzia i vandeni.

Saulelydis

Saule seda tiesiog akyse

Vakaras kaip visada skirtas maistui ir alui. Randam saunu bara/restorana, kuriame renkasi visi zvejai. Dauguma ju vidutinio amziaus, bet salia musu prie staliuko sedi du, abiem arti 80 metu. Padavejos paklausus kaip ilgai jie cia dar zvejos, sako dar dvi dienos liko. JInai palinki, kad rytdiena butu sekmingesne uz siandiena, o jie laikydami sukryziuotus pirstus sako, tikimes grizti ir kitais metais 🙂 Grazu…

Vakarinio maistelio vieta

Laukiam maistelio

Vakarienei suvartojam puiku seafood chowder (vis dar nezinau kaip jis verciasi i lietuviu kalba, kazkas panasaus i kremine juros gerybiu sriuba, gal…), Aleksas bando dienos zuvi tuna kepta ant griliaus, as uzsisakau steika (net ir zveju rojuje, zuvis ne mesa mano valgiarastyje). Keisciausia, kad steika atnesa jau supjaustyta salotu forma, bet skonis del to ne prastesnis. Vakariene tikrai uzskaitom 😀

Sriuba

Tuno steikas

Steikas salotu pavidalu

Po to pereinam uz tvoreles i baro zona, Imperial alus matyt bus sios keliones firminis gerimas. Jauciu vandens isgerem maziau nei jo 🙂

Ant lubu, baro lankytoju zveju kepureles

Nebejuokink, bandau fotografuotis!

Susistatom rytdienos plana – papludimys ryte, turas po kavos plantacijas diena ir nakvyne kalnu viesbutuke vakare. Po truputi judam is sitos karstosios zonos. Nesutverti mes tokiom temperaturom 😀 Zinau, kad ivertinus kokie salciai dabar Lietuvoje tai skamba negraziai, bet tiesa yra tiesa, kartais ir karscio buna per daug 😀

Iki!